Kairėn, dešinėn: ženklas iš sapno

Poligrafo juostoje matyti akių judesių žymės. Kairėn, dešinėn, ir vėl. 1975 metų balandžio 12-osios rytą Hullo universiteto miego laboratorijoje Alanas Worsley’is užmerktomis akimis atliko tai, ką su tyrėju Keithu Hearne’u buvo sutaręs prieš užmigdamas: atpažinęs, kad sapnuoja, jis turėjo duoti ženklą. Žiūrėdamas į tokį įrašą paprastai ieškotum, ką išduoda miegantis kūnas; šįkart jame buvo ir paties miegančiojo pranešimas. Worsley’is sapne prisiminė prieš užmigdamas duotą užduotį (1).

Filmuose po tokio įrašo paprastai ateina skrydis: žmogus susivokia ir pakyla virš stogų. Apačioje tolsta gatvė, kojos nebesiekia žemės. Pagaliau galima daryti, ką nori. Tačiau ant Hullo laboratorijos popieriaus stogų nebuvo. Ten užfiksuotas akių judesys. Skrydis kol kas priklauso mūsų pridurtai istorijai.

Iki tokio įrašo tyrėjas turėjo laukti pabudimo. Tuomet žmogus papasakodavo, ką sapnavo, ir galbūt pridurdavo: žinojau, kad visa tai sapnas. Bet pasakojimas jau priklausė rytui. Iš jo vieno sunku spręsti, kada kilo mintis, ar žmogus tebemiegojo, kiek nutikimų atmintis sujungė į istoriją. Vien prisiminimo šiam skirtumui patikrinti neužteko.

Hearne’as pasinaudojo tuo, ką leidžia kūnas REM miego metu. Dauguma griaučių raumenų atsipalaiduoja, jų tonusas smarkiai sumažėja, tačiau akys juda. Sutartą jų seką galima užrašyti ir palyginti su kitais miego rodikliais (1). Taip patirtis gavo laiko žymę, nepriklausančią nuo rytinio pasakojimo.

Tokį sapną, kuriame žmogus suvokia sapnuojąs, vadiname lucidiniu, arba sąmoningu. 1981 metais Stephenas LaBerge’as su kolegomis Stanfordo miego laboratorijoje užfiksavo, kaip penki atrinkti dalyviai sutartais akių judesiais pranešė esą lucidūs, o polisomnograma tuo metu rodė REM miegą (2).

2021 metais Karen Konkoly ir kolegų darbe aprašytas devyniolikmetis amerikietis, miegojęs dieną. Pabudęs jis pasakojo sapnavęs naktinę automobilių aikštelę, paskui dienos šviesą ir mėgstamą vaizdo žaidimą, kurį atpažinęs suprato sapnuojąs (3).

Laboratorijoje pasirodė sutartas akių signalas, tada tyrėjas balsu pateikė užduotį: aštuoni minus šeši, ir jaunuolis atsakė dviem akių judesių poromis: kairėn ir dešinėn, kairėn ir dešinėn; užduotį pakartojo, jis vėl atsakė du, tebebūdamas REM miege (3). Atsakymo jis negalėjo iš anksto pasirengti, kaip pirmojo sutarto ženklo.

Tokie pokalbiai nevyko kiekvienu bandymu: šiame kelių laboratorijų darbe daug bandymų liko be atsako (3). Tačiau akių judesių įraše jau buvo galima perskaityti atsakymą žmogaus, kuris nežinojo, ko jo paklaus.

Jei miegantis žmogus susivokia ir skaičiuoja, atrodo, iki visiškos laisvės liko nedaug. Bet gebėjimas atpažinti sapną ir gebėjimas pakeisti jo įvykius nesutampa. Nirit Soffer-Dudek apžvalgoje jie atskiriami: žmogus gali žinoti, kad sapnuoja, ir neturėti norimos įvykių kontrolės (4).

Grįžkime į įsivaizduotą gatvę. Žinote, jog sapnuojate. Atsispiriate nuo žemės ir liekate stovėti. Vertinant vien skrydį, nepavyko. Bet anksčiau galėjote skubėti ta gatve nė nesuabejoję, kad esate joje iš tikrųjų. Dabar žiūrite į tuos pačius stogus žinodami, kad gulite lovoje. Net nebūtumėte mėginę atsispirti nuo gatvės: juk žmonės taip neskraido. Mintis „aš sapnuoju“ leido bent pamėginti. Stogai liko vietoje.

Ryte atsirakinate telefoną, nes ketinate perskaityti vieną žinutę. Po kelių minučių žiūrite vaizdo įrašą. Žinutė vis dar neatidaryta. Nykštys jau ties kitu įrašu, kai prisimenate, dėl ko paėmėte telefoną. Žinutė tebėra už dviejų bakstelėjimų. Gal jos siuntėjas tuo metu laukia atsakymo, o jūs jau žinote, kaip išvalyti sofą, kurios net neturite. Nykštys tebėra ant stiklo.

Worsley’is guli užmerktomis akimis. Po vokais jos pasisuka kairėn, paskui dešinėn. Hearne’o pusėje ant popieriaus lieka sutarta seka.

Šaltiniai

1. Hearne K. M. T. (1978). Lucid-dreams: an electrophysiological and psychological study. Liverpulio universiteto doktoro disertacija. Autoriaus pasakojimas apie 1975 m. Hullo eksperimentą: Keith Hearne’s Work on Lucid Dreaming; disertacija ir originalių įrašų nuorodos.
2. LaBerge S. P., Nagel L. E., Dement W. C., Zarcone V. P. (1981). Lucid dreaming verified by volitional communication during REM sleep. Perceptual and Motor Skills, 52, 727–732. doi:10.2466/pms.1981.52.3.727.
3. Konkoly K. R. ir kt. (2021). Real-time dialogue between experimenters and dreamers during REM sleep. Current Biology, 31, 1417–1427.e6. Devyniolikmečio atvejis: 2 pav. ir jo aprašas. Straipsnis.
4. Soffer-Dudek N. (2020). Are Lucid Dreams Good for Us? Are We Asking the Right Question? A Call for Caution in Lucid Dream Research. Frontiers in Neuroscience, 13, 1423. Apžvalgos dalis apie sapno suvokimo ir kontrolės skirtumą. doi:10.3389/fnins.2019.01423.

Visos naujienos