IstorijaGrožinė proza
Sąsiuvinis
Grožinė istorija. Dvidešimt metų Jonas kas vakarą meldžiasi, kad Dievas paimtų iš jo pyktį, o sąsiuvinyje žymi pliusus ir minusus. Šiandien – vėl minusas.
CYP redakcija1 min. skaitymo
Dvidešimt metų Jonas kiekvieną vakarą prašo to paties: kad Dievas paimtų iš jo pyktį. Ant palangės guli sąsiuvinis. Dieną, kai susivaldo, jis pažymi pliusu. Kai nesusivaldo, minusu. Prirašyti jau keturi sąsiuviniai.
Šiandien minusas. Prie vakarienės sūnus pasakė, kad meta universitetą, ir Jonas taip trenkė delnu į stalą, kad šaukštas nukrito ant grindų. Sūnus išėjo nevalgęs.
Jonas atsiklaupia prie lovos. Žodžiai tie patys kaip visada: paimk tai iš manęs. Ir šį kartą kažkas atsako. Ne iš viršaus. Iš tos pačios vietos krūtinėje, iš kurios jis šaukė prie stalo.
– Neprašyk, kad mane paimtų, – sako balsas. – Aš tau geriausias draugas.
Jonas sustingsta. Jis visą gyvenimą žinojo, kieno tai balsas.
– Tu velnias.
– Pažiūrėk į sąsiuvinius. Dvidešimt metų kiekvieną vakarą tu galvoji apie mane. Ne apie sūnų. Ne apie Jį. Apie mane. Tu mane skaičiuoji. Kas vakarą man meldiesi.
– Aš meldžiuosi, kad tu išeitum.
– Žinau. Ir kol meldiesi, kad išeičiau, aš niekur neinu. Žinai, ko bijau labiausiai? Kad vieną vakarą tu pamirši mane pažymėti.
Jonas ilgai klūpo. Paskui atsistoja, bet eina ne prie palangės. Eina į virtuvę, pakelia šaukštą nuo grindų, pašildo sriubą ir neša ją į sūnaus kambarį. Pasibeldžia. Nežino, ką sakys.
Tą naktį sąsiuvinyje neatsiranda nei pliuso, nei minuso. Kitą naktį irgi. Jis tiesiog pamiršta.
Iki šiol Jonas nežino, kas tą vakarą su juo kalbėjo. Gal velnias pagaliau pasakė tiesą. Gal tai buvo Dievas, prabilęs vieninteliu balsu, kurio Jonas tikrai klausydavo.