Naktis, kai žemaičiai „išeidavo“ iš savęs: ką protėvių ritualai galėjo daryti sąmonei

1413-ųjų ruduo. Karalius Jogaila Dubysa plaukia į Žemaitiją. Ant aukšto kalno už Nevėžio stovi bokštas, o jame dieną naktį dega ugnis, kurią žyniai nuolat kursto malkomis.

Karalius bokštą padega, ugniavietę išdrasko. Kariai ima kirsti šventuosius gojus, kuriuose žemaičiai nedrįso nulaužti nė šakos – tikėjo, kad tokiam žmogui išsuks rankas ir kojas. Kronikininkas Janas Dlugošas rašo, kad „barbarus labai stebino“, jog kirtėjams nieko neatsitiko.

Taip pasakoja Dlugošas. Ar viskas vyko būtent taip, nežinome: jis buvo krikščionis kronikininkas, aukštinęs Jogailą kaip krašto krikštytoją.

Bet pabandykime pažiūrėti kitu kampu. Kas valandų valandas žiūrėjo į tą ugnį? Ką jautė? Ir ar tai, ką protėviai vadino šventumu, šiandien laboratorijoje pavadintume pakitusia sąmonės būsena?

Liudininkai, kurie nemokėjo kalbos

Pirmoji bėda – šaltiniai. Apie 1580 m. Janas Lasickis parašė veikalėlį „Apie žemaičių dievus“. Tačiau, kaip nurodo Visuotinė lietuvių enciklopedija, lietuviškai jis nemokėjo ir rėmėsi kitų pasakojimais, ypač karališkojo revizoriaus Jokūbo Laskausko. Dievų vardai užrašyti taip iškraipytai, kad kalbininkai ginčijasi iki šiol.

Skaitome ne žemaitį, o užsienietį, kuris girdėjo iš kitų.

Vis dėlto pro iškraipymus matyti gyvas pasaulis: daugybė dievų, žalčiai namuose, aukos. Istorikas Mangirdas Bumblauskas pažymi, kad 1619 m. jėzuitų sudarytas sąrašas – paskutinis žinomas pagoniškų dievų sąrašas Lietuvoje, nors kur jis užrašytas, nežinoma.

Misionierių ataskaitos mini „didžiulę daugybę pagonių“. Tačiau jas verta skaityti su pieštuku rankoje: kuo daugiau „stabmeldžių“, tuo didesnė pergalė. O apie tai, kas vyko žmonių galvose per apeigas, jie nerašė nieko. Jiems tai buvo velnio darbas, ne patirtis.

Būgnas, kuris atjungia klausą

Dabar persikelkime į Maxo Plancko institutą, 2016-uosius. Į smegenų skenerį guldomi penkiolika patyrusių šamaniškų praktikų. Skamba monotoniškas būgnas. Kartais jie pasineria į transą, kartais ne.

Tyrimas parodė: transo metu sustiprėja ryšys tarp sričių, susijusių su į vidų nukreiptu mąstymu, o klausos kelias tarsi atsijungia. Smegenys nustoja apdoroti monotonišką garsą ir nusigręžia į vidų.

Baltų apeigose būgnas dokumentuotas kur kas menkiau nei Sibiro šamanizme. Bet ritmas, kartojimas ir ilga trukmė čia buvo. Ar mechanizmas galėjo būti panašus? Kol kas tik hipotezė.

Daina, kuri kvėpuoja už tave

Sutartinės – daugiabalsės giesmės, kuriose balsai susikerta disonansais, o tie patys žodžiai kartojami be galo. UNESCO jas įrašė į žmonijos nematerialaus paveldo sąrašą.

2001 m. italų mokslininkai pastebėjo įdomų dalyką: kalbant rožinį lotyniškai ar kartojant mantrą, kvėpavimas sulėtėja iki maždaug šešių įkvėpimų per minutę, o širdies ritmas ir kraujospūdis ima svyruoti darniau. Tyrime dalyvavo 23 žmonės.

Sutartinių niekas taip nematavo. Tačiau giesmė, kurios frazės pririštos prie kvėpavimo, galėjo veikti panašiai. Tai idėja, kurią verta patikrinti, o ne priimti kaip faktą.

Rasų naktis

Taip pasakoja tradicija: Rasų laužą įžiebdavo titnagu įskelta ugnimi, prie jo dainuodavo, eidavo rateliais, šokinėdavo per liepsną. Vidurnaktį ieškodavo paparčio žiedo, kurį radęs žmogus esą tapdavo visažiniu. Tautosakininkė Nijolė Laurinkienė aprašo tikėjimą, kad Rasų rytą saulė „šoka“ – tai matydavo tie, kas sulaukdavo saulėtekio.

Sudėkime viską kartu: naktis be miego, liepsnos mirgėjimas, giesmės ritmas, kaitra. Tyrimai rodo, kad miego trūkumas keičia dėmesį ir emocijas. Antropologas Christopheris Lynnas nustatė, kad žiūrint į ugnį su traškėjimo garsu kraujospūdis mažėja – ir tuo labiau, kuo ilgiau žiūrima.

Tai įrodo atsipalaidavimą, ne transą. Bet galbūt paryčiais, po tokios nakties, saulė iš tiesų atrodė šokanti.

Daug kas, praleidęs Rasų naktį prie laužo, pasakoja panašiai: paryčiais laikas tarsi sustoja, pasaulis atrodo kitoks. Tai ne moksliniai duomenys. Bet tokie pasakojimai ir paskatino šią paiešką.

Ko niekada nesužinosime

Svarbiausia tai, kad nė vienas žemaitis neparašė, ką jautė per apeigas. Visus liudijimus užrašė svetimi, dažnai priešiški žmonės. Dalis „senosios religijos“, kurią įsivaizduojame šiandien, yra XIX a. romantikų kūryba: Teodoro Narbuto „Lietuvių mitologijoje“, pasak enciklopedijos, yra ir pramanytų dalykų, o deivė Milda laikoma jo sukurtu vardu. Patikimų duomenų, kad baltai sąmoningai naudojo psichoaktyvias medžiagas, nėra.

Šiuolaikiniai tyrimai padeda suprasti, kas galėjo vykti. Bet ką protėviai iš tiesų patyrė, mokslas nepasakys. Galbūt kai kurie dalykai ir lieka tarp žmogaus ir ugnies.

Ar esate patyrę akimirką prie laužo, pirtyje ar per giesmę, kai pasaulis staiga pasikeitė? Parašykite mums: info@cyp.lt.

Trumpai

• Apie žemaičių pagoniškas apeigas žinome tik iš svetimų – kronikininkų, misionierių ir užsieniečių – užrašų, todėl daug detalių lieka abejotinos. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad ritmingas būgnas, kartojamos maldos ir ugnies stebėjimas gali keisti smegenų veiklą, kvėpavimą ar kraujospūdį. Mintis, kad giesmės, ugnis ir naktis be miego galėjo sukelti pakitusią sąmonės būseną, kol kas tik hipotezė, nes nė vienas žemaitis neaprašė, ką jautė per apeigas.

Šaltiniai

1. J. Dlugošas, Annales, 1413 m. (lenk. vert.): https://pl.wikisource.org/wiki/Strona:Jana_D%C5%82ugosza_Dziej%C3%B3w_Polskich_ksi%C4%85g_dwana%C5%9Bcie_-_Tom_IV.djvu/159
2. VLE, „Jan Łasicki“: https://www.vle.lt/straipsnis/jan-lasicki/
3. J. Lasickis, De diis Samagitarum: https://la.wikisource.org/wiki/De_diis_Samagitarum
4. M. Bumblauskas, „Žemaitijos konversijos pabaiga“: https://www.lkma.lt/site/archive/studijos/VII/bis_t7_p041-054_Bumblauskas.pdf
5. Hove ir kt., 2016, Cerebral Cortex: https://doi.org/10.1093/cercor/bhv137
6. Bernardi ir kt., 2001, BMJ: https://doi.org/10.1136/bmj.323.7327.1446
7. UNESCO, Sutartinės: https://ich.unesco.org/en/RL/sutartines-lithuanian-multipart-songs-00433
8. VLE, „Joninės“: https://www.vle.lt/straipsnis/jonines/
9. N. Laurinkienė, „Saulėtekio stebėjimas per Rasas“: https://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Laurinkiene_Nijole/Laurinkiene_SA_2019_12.pdf
10. Krause ir kt., 2017, Nat Rev Neurosci: https://doi.org/10.1038/nrn.2017.55
11. C. D. Lynn, 2014, Evolutionary Psychology: https://doi.org/10.1177/147470491401200509
12. VLE, „Lietuvių mitologija“: https://www.vle.lt/straipsnis/lietuviu-mitologija/

Visos naujienos